Naujienos

 

 

 

Gegužės 10 dieną, 18.30 val. GRAFO galerijoje atidaroma Indros Marcinkevičienės bei Algimanto Černiausko paroda "Dviguba | Double".

Indra Marcinkevičienė (1969)


Menininkės Indros Marcinkevičienės kūryboje yra jaučiama stipri jausmo bei spalvos simbiozė. Meistriškai suvaldydama spalvas, menininkė savo kūriniuose varijuoja įvairiausių atspalvių palete. Gracingai ir lyg nepastebimai, viename kūrinyje, pereidama nuo vieno atspalvio prie kito ji išgauna suvaldytą iki 30 skirtingų atspalvių šokį vienoje plokštumoje. Pastaruosius menininkė naudoja simbolinėms idėjoms perteikti, sunkiai verbalizuojamoms emocijoms vizualizuoti. 
Eksponuojamų Indros Marcinkevičienės kūrinių – pano – pagrindinis vyraujantis motyvas yra kiaušinis. Čia jis simbolizuoja tobulybę, grožį, produktyvumą ir amžinybę. Dar nuo graikų laikų kiaušinis sietas su kosmoso, gyvybės bei vaisingumo simboliu, kuris menininkės kūriniuose veikia, kaip nuoroda į magiškos, neišsenkančios jėgos šaltinį. Spalvomis sustiprindama begalybės ir tobulumo koegzistenciją menininkė transformuoja kiaušinio formą į originalų, estetinį objektą. 
Du spalviniai pasirinkimai – mėlyna bei raudona – čia reflektuoja ne tik tradicinius vandens bei ugnies elementus. Mėlyna spalva autorės meistriškumo dėka yra lengvai derinama su žalia, kuri perteikia ir spinduliuoja ramybę, lengvą vandens tekėjimą bei gamtos cikliškumą. Raudona – tai kūrybinis degimas, stiprių emocijų, kaip meilė ir neapykanta išraiška. Tai nuolatinis liepsnojimas, noras judėti arba tiesiog genialusis perpetuum mobile. Ir taip klasikinis simbolio įvaizdis, bei spalvų retorika susijungia bendrame vienyje bylojančiame apie simbolinę amžinybės prasmę. 

Algimantas Černiauskas (1988)


Puikiai valdydamas akademinį piešimą, jaunosios lietuvių kartos dailininkas Algimantas Černiauskas jos gretose išsiskiria ne kūrinių akademiškumu, bet erdvėlaikiškumu. Drobių paviršiai, kuriuose apjungiama ne tik koloristiškai, bei ir tapybiškai spalvinga stilistka, kuria ypač paveikų lauką. Šis it paraleli erdvė virsta tarytum autonomišku, gyvu organizmu. Meistriškai valdydamas didelius formatus, aliejinių dažų gausą bei gaivališkų spalvų paletę, dailininkas savo darbuose žiūrovą kone nukelia į senąją lietuvių tapybos mokyklos erdvę, kurioje savitai tyrinėja lietuviško modernizmo palikimą. 
Puikiai valdydamas abstrakčią tapybos kalbą Černiauskas dažnai ją tiesiogiai sieja su muzikinėmis nuorodomis, taip dar labiau išlaisvindamas savo plastišką, ekspresyvų potėpį. Intelektualios ironijos, sarkazmo bei žaismo pripildytose menininko drobėse atsiskleidžia kritiškas šiandienos vertinimas bei būties, mus supančio pasaulio hermeneutiškumo ir meno kūrinio esmės kvestionavimas. 
Kūryboje menininkas savitai permąsto plokštumos, spalvos bei ritmo suvokimą. Siekdamas ištyrinėti tapybos struktūriškumą Algimantas Černiauskas apjungia neomodernistinės retorikos principus su šiuolaikinio dekoratyvumo samprata. Besaikė aliejinių dažų gausa bei sluoksniavimas iškreipia menininko darbų plokštumos suvokimą ir atveria dar vieną terpę žiūrovo egzistencinėms paieškoms. 

 

Parodos trukmė - 2017 05 10 - 2017 06 24